Ukbaro dantiraštis

Nors ukbariečiai nuo seno naudoja tlioniškus raštmenis, ant kelių tūkstančių metų senumo molinių lentelių aptinkama dantiraščio fragmentų. Šios lentelės retkarčiais iškasamos Ukbaro pelkiakalniuose.

Istoriko Tylso fon Uko teigimu, dantiraštis neabejotinai priklauso Ukbaro civilizacijai ir rodo amžiną bei neįveikiamą ukbariečių norą rašyti. Esą, senovės ukbariečiai iki skausmo trokšdavo rašyti, tačiau neturėjo kaip ir su kuo. Kad nepradėtų rėkti iš to dvasinio skausmo, jie dantimis sukąsdavo molines lenteles. Taip ir atsirado dantiraštis.

Nedraugiškos kaimyninės tautos ukbariečių dantiraštį savo metraščiuose vadino клинопись ir teigė, kad Ukbare rašoma ne dantimis. Tačiau T. fon Ukas bet kokias dantiraščio sąsajas su klynu kategoriškai neigia.

Gabalėlis pavasario

Šalis ožiukų

Tėtis vis paieškodavo gražių eilėraštukų Kajui – deja, turimos knygutės – pabodusios arba tiesiog neįdomios, o naujos – brangios. Ir rinktis nelabai yra iš ko.

Beliko viena – pabandyti parašyti pačiam. “Šalis ožiukų” bus nuolat papildoma, kol neatsiras koks šimtas eilėraštukų. Tada tėtis išleis knygelę. Greičiausiai elektroninę, nemokamą, gal net su atviro kodo licencija Kad visi vaikučiai (ir tėveliai) galėtų džiaugtis. Skanaus!

Šalis ožiukų – čia.

Namai

Laukimas

Jaukių švenčių

Teaplanko Kalėdų Šviesa kiekvieno namus

Ukbaro istorikai

Visose kaimyninėse šalyse žilagalviai Ukbaro istorikai iškart suimami ir įkalinami. Nes niekas netiki egzistuojant šalį, kur gali tiek lyti. Tada Ukbaro istorikams surengiami teismai, kuriuose jie sukertami vieninteliu neatsakomu klausimu: kaip gali būti taip, kad istorikai tokie skirtingi, o istorija – vientisa? Istorijos klastotojams kaimyninėse šalyse skiriamos bausmės nuo 100 iki 120 rykščių. Tada nubaustieji ištremiami į Ukbarą. Be teisės žvelgti tiesai į akis.

Beje, Ukbaro artimiausioje kaimynėje – už Liu kalno plytinčioje agresorėje Tliono monarchijoje – tarp tokių į nemalonę patekusių svetimšalių pasitaiko ir istorikų iš labai tolimų egzotiškų kraštų. Nesigilinant jiems taikoma ta pati standartinė bausmė, besibaigianti tremtimi Ukbaran. Čia, beje, istorikams atseikėjama dar 30-50 rykščių (kad negadintų tarptautinių santykių tulžingais atsiliepimais), tada svetimtaučiai paskiriami Pasakų Porintojais lopšeliuose-darželiuose. Tai gerbtinos ir siektinos pareigos Ukbare.

Tikrieji Ukbaro istorikai teigia, kad būtent taip atsirado „Tūkstančio ir vienos nakties pasakos“ bei mistiškasis Lotynų Amerikos realizmas.

Atmintis

Užmarštis

Ukbaro disidentai

Ukbaro disidentai migruoja į tolimus neištirtus kraštus, kur aštriadančiai vietiniai gyventojai švaistosi beisbolo lazdomis, o jų moterys dainuoja liaudies dainas, neoficialiai pripažįstamas pačiomis švelniausiomis, lyriškiausiomis ir švankiausiomis pasaulyje.

Valstybinis Ukbaro Kenkėjų Gaudymo Biuras (UKGB) visus disidentus surašo į vieną ilgą sąrašą. Anksčiau popieriaus lapai su disidentų vardais buvo laikomi segtuvuose, tačiau segtuvų gana greitai pritrūko. Dėl to paskutinį dešimtmetį kenkėjai surašomi dideliame vyniojamo popieriaus rulone. Rulonas laikomas slaptame angare, kuris kasmet padvigubėja į aukštį, plotį ir gylį. Toks sprendimas patinka ir UKGB, ir disidentams. Pastariesiems – dėl to, kad rulonui taip išaugus, niekas jo nebesugeba išvynioti, ir UKGB smogikai tegali perskaityti tik keletą vėliausių disidentų įrašų. Visi kiti nebaudžiami mėgaujasi Ukbaro užmarštimi, kuri neapdairiai vadinama laisve.

Dėl pastarosios sąvokų painiavos dauguma gyvų ir mirusių Ukbaro disidentų laikomi gerais poetais.