Ukbaro disidentai migruoja į tolimus neištirtus kraštus, kur aštriadančiai vietiniai gyventojai švaistosi beisbolo lazdomis, o jų moterys dainuoja liaudies dainas, neoficialiai pripažįstamas pačiomis švelniausiomis, lyriškiausiomis ir švankiausiomis pasaulyje.
Valstybinis Ukbaro Kenkėjų Gaudymo Biuras (UKGB) visus disidentus surašo į vieną ilgą sąrašą. Anksčiau popieriaus lapai su disidentų vardais buvo laikomi segtuvuose, tačiau segtuvų gana greitai pritrūko. Dėl to paskutinį dešimtmetį kenkėjai surašomi dideliame vyniojamo popieriaus rulone. Rulonas laikomas slaptame angare, kuris kasmet padvigubėja į aukštį, plotį ir gylį. Toks sprendimas patinka ir UKGB, ir disidentams. Pastariesiems – dėl to, kad rulonui taip išaugus, niekas jo nebesugeba išvynioti, ir UKGB smogikai tegali perskaityti tik keletą vėliausių disidentų įrašų. Visi kiti nebaudžiami mėgaujasi Ukbaro užmarštimi, kuri neapdairiai vadinama laisve.
Dėl pastarosios sąvokų painiavos dauguma gyvų ir mirusių Ukbaro disidentų laikomi gerais poetais.