Perlas ant klevo lapo

Kažkodėl užbūrė dar užsimiegojusį žvilgsnį. Pirmadienis, 7:00 ryto.

Ukbaro monarchija

Senų senovėje Ukbare klestėjo demokratija.

Galutinai sukriošus Tliono imperijai, ukbariečiai iškėlė dumblo spalvos vėliavą savojoje Liu kalno pusėje ir paskelbė: mes esame nepriklausoma demokratinė valstybė. Niekas rimtai ir nesipriešino, nes niekam imperijoje to pelkyno iš tiesų ir nereikėjo. Taip ir (at)gimė Ukbaro Respublika (senoliai dievagojosi, kad dinozaurų laikais Ukbaras net valdė dalį Tliono).

Tokią šalį, kaip Ukbaras, valdyti nėra lengva. Vienas po kito keitėsi nepakankamai apipelkėję lyderiai, kol galų gale priepelkių gyventojai visiškai teisėtai ir demokratiškai išsirinko gražiausiai suokusius ir kurkusius atstovus – Bačkagalvį, Varlių ir Uogienę.

Kaip tik tuo metu šalį ištiko rimta bėda: Ukbaro ir užsienio šalių iždininkai, entuziastingai keitę jau nudvėsusias pelkių varles į dar nepasėtus ukbariečių meldus, kažkur suklupo, ir meldai liko be varlių, o varlės be meldų. Štai tada Ukbaro demokratinė valdžia ir susirūpino, ką valgys ukbariečiai. Nakčia slapčia susėdę Bačkagalvis ir Varlius sutarė, kad Ukbaras turi misti demokratija, dėl to tiek varlių, tiek meldų mokesčiai bus gerokai pakelti. Nuo Liu kalno juos stebėjusi Uogienė nepurtė galvos – abu charizmatiniai pelkiagyviai tai suprato kaip pritarimą.

Kad ukbariečiai turėtų ką valgyti, Bačkagalvis su Varliumi sugalvojo tiesiog sumažinti burnų skaičių. Vieną sekmadienio naktį Ukbaro Demokratinė Kazokų Gvardija išžudė visus Ukbaro kūdikius. Kito sekmadienio naktį – visus senolius. Trečio sekmadienio naktį – visus bedarbius. O Uogienė tyliai žvelgė nuo Liu kalno. Pritariamai sustingusi.

Ukbariečiai tyliai tylėjo ir mėgavosi jų gerbūviui skirtu demokratinės valdžios rūpesčiu. Be iškilmių palaidojo kūdikius, senolius, bedarbius. Ir tik vienas žalio kraujo jaunuolis – senos Ukbaro Ukvaldų giminės palikuonis, neapsikentęs iškėlė dviašmenį kirvį, nuėjo prie Ukbaro demokratijos irštvos ir ištarė šventus žodžius senovine kalba: „FCUK FOF UOY STABARDS“. To ir užteko demokratijai žlugti. Nes jokio pamato ji taip ir nesusikūrė.

Ukvaldas pasiskelbė Ukbaro monarchu ir pareiškė: krizės nėra, varlės ir meldai auga. Ir visi patikėjo, nes savo akimis matė: varlės ir meldai juk auga.

Monarchas tvarkėsi išmintingai: sau ir savo viziriams paskyrė atlygius, lygius motinystės atostogų išmokos, bedarbio pašalpos ir mažiausio atlyginimo vidurkiui. Nežinia kodėl, bet šis vidurkis kuo toliau, tuo labiau kilo, o Ukbaro varlynai ir meldynai vis augo ir klestėjo.

Pats valdovas Ukvaldas itin mėgo kelti pobūvius. Bet lėšų jiems užsidirbdavo savarankiškai, pardavinėdamas užsienio verslininkams iš demokratinių šalių hermetiškus maišelius su savo iškvepiamu oru. Nes pirkti ir parduoti orą demokratinėse šalyse labai populiaru, o taip pat jose jaučiamas nepaaiškinamas monarchijos atmosferos ilgesys.

—

Oficialus Ukbaro valstybės tinklapis – čia.

Ilga kaip šimtmečiai savaitė

Atostogos Preiloje, nykokame kaimelyje 9 km iki Nidos. Nuo oro grynumo suirzę vaikai (ir tėvai), marios alaus, debesys cigarečių dūmų. Jei būčiau turėjęs senovinį laikrodį, galėčiau stebėti, kaip valandinė rodyklė lekia ratu. Ir kartu – stovi. Nes savaitė virto šimtmečiu.

Jokio prisijungimo prie interneto, el. pašto tikrinimo. Jokių laikraščių, TV. Nors visos galimybės buvo. Vietoj to – lapė Nidos pakelėje. Kaip tik bebaigiant skaityti V.Pelevino „Šventąją vilkolakio knygą“.

O paskutinę dieną užmigdžius kūdikį dviračių take – kaip gyvas P.Coelo. Su šunimi.

Kas iš tiesų jis bebūtų – ėjo priekyje nuo pat Senosios Smuklės kopos link Preilos, nors buvo ne tiek realybė, kiek simbolis. Gal sūnaus Kajaus sapne jis atskleidė savo paslaptį. Tikiuosi.

Žmona perskaito Skinnerio „Antrajį Voldeną“ ir reziumuoja: tai ne knyga, tai utopija. Tokios geros vieno sakinio recenzijos apie šią utopiją nesugebėčiau parašyti. Be juokų. Nes autorius savo kūrinyje gyveno ne kaip realybėje, o kaip utopijoje. Ką padarysi – psichologas, ne rašytojas gi.

Kelionė atgalios dviračiais – 40 km su 2 trumpais sustojimais, vidutinis greitis apie 20 km/h. Man, kaip ne sportininkui, buvo uf… Priešpriešinis vėjas nugairino veidą ir rankas – paskui kaito kaip prieš ugnį.

O šeštadienį, priešpaskutinę atostogų dieną – kelionė pas Aurelijų, į sodybą prie Molėtų. „Verslo klasės“ susitikimas. Vakaro akcentas – muilo burbulai. Išties akmentašiškas įrėžis atmintyje – kai kurie „dust in the wind“ savo nuolatiniame virsme dar sugeba paleisti „soup bubbles in the air“. Yra kiek yra.

Sekmadienį – vyresniojo vaiko 18-dienis. Kažkodėl labai svarbi data. Matyt, tokia jau formalizmo epochos pasekmė. O ką tas 18, gali tik rūkyti ir pats atsakyti už savo nusikaltimus. Tačiau kiekvienam dievui – savas pasninkas (sakydavo tėvai apie tarybinių laikų „žuvies dieną“ – ketvirtadienį).

Ilgas kaip diena šimtmetis baigėsi. Skausmo gniaužtai skrandyje leidžia suprasti, kad laikinumas – visai ne abstrakti sąvoka. O blogosferoje, „Facebook“, „Twitter“ etc. neįvyko nieko, ką gailėčiausi praleidęs. Nesuprantu. Sorry.

Out of office

Einu atostogų. Savaitėlei. Į Preilą. Su savo ir labai gerų draugų šeimyna. Ir dviratukais, suprantama. Ir meškerikėmis. Ūūūūū!. Ir netikiu, kad tai įvyks… Iki!

Dviratidingas savaitgalis!

Neturėjau laiko vakar aprašyti, bloody Monday… Savaitgalio atrakcija – čia

Čia turėjo būti…

Tiksliau – ne turėjo, o galėjo būti. Piktas įrašas apie CRM pardavėjus, kažkodėl galvojančius, kad klientas privalo būti sertifikuotas PHP specialistas, ir nemažiau. Apie interneto paslaugų teikėją, kurio atsiųstas profesionalas kalbasi ne visai su šiuo pasauliu. Apie kelininkus, uždariusius nelemtąjį Lazdynų tiltą ir užkimšusius pusę Vilniaus. Apie nuoskaudą dėl išdaužo automobilio lango. Ir šiaip apie 1000 ir 1 nemalonią kasdienę smulkmeną. Ar bent jau angelų subines.

Bet čia kaip su drakono nugalėtoju, pažvelgiančiu į veidrodį.

Šekit vietoj to šiandienį kičinį Žvėryno vaizdelį. Nuo 21 metų sakau, kad kičas yra ta vieta, kurioje galėjo gimti menas. Juk tai žavu

Nuorūką – į antrą galą

Na nebūtų Lietuva. Viskas čia daroma per antrą galą. Sugalvojo va Vilniaus miesto savivaldybė bausti ne vietoje nuorūkas numetusius asmenis baudomis iki 2000 litų, beigi paviešindama informaciją apie juos savo tinklapyje internete. Šaunuoliai, ką ir besakyti! Pagarba. Aš asmeniškai visada išmetu nuorūkas į šiukšlių dėžes. Tik maaaažytė mažyyyyyytė problema – tas šiukšlių dėžes gimtajame Vilniuje randu taip retai…

Ne ne ne, gerb. savivaldybe, tik nepadarykite klaidos ir nepradėkite visur statyti šiukšlinių. Tai – investicijos, pinigas lauk iš kišenės. Geriau darykite taip, kaip sugalvojote – griežtai ir gausiai bauskite niekšelius šiukšlintojus. Tai pinigas į kišenę. Pelnas! Valio!

Žingsniai

sparnas palaužtas o garbanos
šlapios
veide neviltis
žingsniai už nugaros -
angelas
žingsniai spartėja -
mirtis

Shine on

Kolegos pilkieji ir maskuojančiųjų spalvų dviratininkai, ar patys bent retkarčiais vairuojate automobilį? Jei taip – tada turėtumėte nors truputį suvokti, kaip nykiai atrodote kelyje, o tiksliau – visai neatrodote. Dar tiksliau – jūsų tiesiog nesimato.

Dviratininkų šį sezoną kone dvigubai daugiau, nei prieš metus: iš pat ryto gatvėse pilna stipinuotų moksleivių, studentų, suaugusių vyrų ir moterų. Ir net senukų. Ir tik vienas iš penkiasdešimties pasistengia būti bent kiek geriau pastebimas vairuotojams bei pėstiesiems. Ką ten liemenės, dalis dviračių – išvis be jokių atšvaitų. O prisimenate reikalavimą nepilnamečiams važinėti su šalmais (pilnamečiams – rekomenduojama tai daryti)? Per savaitę matau gatvėje kokį vieną šalmą.

Hm, esu niurzglys? Galbūt. Tačiau nenoriu nudaužti jokio dviratininko vairuodamas automobilį, lygiai taip pat nenoriu būti kitų nudaužtas, nes dabar į darbą ir iš darbo važinėju dviračiu. Iliustracijoje – mano pavyzdys, ką gali paprastutėlė liemenė iš RIMI už 8 litus. Turiu ir šalmą. Ir tyčia visada važinėsiu su šalmu ir liemene. Gal tai kelių erelius pristabdys, o kelių asilus įkvėps…

Pusapvalumai

Jazzy. Juodasis triukšmas.

angelo subine
pusapvalumai
dar kažkaip
sukamės
be ugnies
dūmai

(Tiesiog valytoja (ar likimas?) atsuko darbe prie monitoriaus tupintį angelą subine į mane.)