Nuo rugsėjo persikėlėme dirbti iš Vilniaus senamiesčio į Žvėryną. Buvo liūdna iš pradžių – ilgu senojo miesto auros. Bet neilgai. Žvėrynas irgi turi savo skonį: kai kuriose vietose pasijunti lyg mažame apleistame Lietuvos provincijos miestelyje, kai kur – lyg Palangoje prieš dvidešimtį metų, o bendras įspūdis – vieta, atitrūkusi nuo laiko. Nenusakomas dešimtmetis (ar net šimtmetis).
Perbėgau su fotoaparatu – trumpai, per pusvalandį. Vytauto gatvę ir apylinkes. Paskui kompiuteriu „pasendinau“ nuotraukas. Štai koks jis, Žvėrynas nenusakomais metais…
Užsisakyk
Laikas įamžina laiką
o taip, man irgi neseniai teko uzsukti i zveryna visai neseniai, aiktelejau – buvau pamirsus kaip ten grazu
Nuo Senamiesčio Žvėrynas skiriasi kažkokiu įmūrytu drėgnu liūnesiu. Bet tokiu nepiktybiniu. Nudžiugau prieš keletą dienų sužinojęs, kad vienas žmogus, nemenkas autoritetas man, dažnai eina pasivaikščioti į šią Laiko Pamirštą Vietą.
hm…. as irgi eisiu ten dazniau
man netgi atrodo, kad as galeciau ten sapnuoti sapnus, t.y. sapnai galetu vykti ten, o gal ir vyksta…. tikrai, ar tai ruduo ar tai kas, bet ten kazkaip.. tirpu.