Manjana

Laikraščiai netilpo į pašto dėžutę -  paštininkas sudėjo likusius ant viršaus. Nėra vėjo – ir gerai.

Klientas nespėja su darbais – apsimeta, kad negavo mano laiško. Kai aš nespėju – aš apsimetu. Ir gerai.

Meistrai tvarkė automobilį – viena sutvarkė, kita pamiršo. Nesvarbu. Važiuoju – ir gerai.

Nesukaliau lentynos savaitgalį.

Negaliu šiandien prisiversti  padaryti nedidelio bjauraus darbelio.

Nepaskambinu kolegei iš kitos šalies.

Nerašau tinklaraščio taip, kad būtų įdomu. Taip, kad kiekviena žinutė būtų nuotykis, istorija, intriga. Turbūt neužtenka, kad pats autorius yra nuotykis. Bet dauguma taip klysta. Ir gerai.

Bet gera kiekvieną rytą po kavos apeiti vieną kitą Žvėryno kvartalą – vien tam, kad pabūtum gatvėje, vardu “Malonioji”.

Gera išgirsti paukštį vidury vasario ir sekundę įsivaizduoti, kad pavasaris.

Iš paprastų ženklų susideda atmintis. Iš kasdien toje pačioje vietoje sutinkamų tų pačių žmonių. Iš praeiti trukdančio šiukšlių konteinerio sankryžoje.

Iš pasikeitusių ženklų susideda gyvenimas – iš patraukto konteinerio, pasitraukusių žmonių.

Pro šalį pravažiuoja automobilis su užrašu “Manjana”. Kaip kokia blondinė ringe – per pertrauką tarp raundų…