Yra kažkokia japoniška žuvis – laaabai brangi, nes ją valgant didelė tikimybė nusinuodyti. Rusiškos ruletės atmaina. O mūsuose toks mirtinas žaidimas yra kibinas.
Turių tokį ritualą – po rytinės kavos išeiti pasivaikščioti po mitologinį Žvėryną ir apmąstyti dieną bei tai, kas netelpa į laiką. Pakeliui būna tokia parduotuvėlė Vytauto gatvėje, kur paprastai nusiperku kokakolos ar kitokių mažmožių.
Ji buvo ir šiandien. Labai kitokia, nei kitos. Turinti kvapą, spalvas, apšvietimą, interjerą – įstrigusius kažkuriame laike. Kunčino “Tūloje” galbūt (iki šiolei užsispyręs vadinu šią knygą geriausiu liet. literatūros kūriniu). Ir pardavėja – įstrigusi. Ir šeimininkas įstrigęs. Ir sveikinasi su manimi abu. Nes užeinu beveik kasdien. Nors man nieko iš tos parduotuvėlės nereikia, tik kvapo, spalvų, apšvietimo, interjero… Bet tai juk sunku nusipirkti.
Šiandien nusipirkau kibiną (slaptą karaimų ginklą?). Tą patį, į kurį žiūriu nuo rudens. Kartais man atrodo, kad jis keičiasi, atjaunėja, o kartais – kad guli vis tas pats. Pažįstu net jo nugarėlės ornamentą.
Pasiryžau, vadinasi. Ir suvalgiau eidamas Maloniąja gatve. Kaip nuodingąją japonišką žuvį. Kaip gaiduką paspaudžiau revolverio su viena kulka.
“Kelinta šiandien diena?” – paklausė pardavėja, kol kibinas šilo mikrobangėje. Taip, gal tai iš tiesų ypatinga, Kibino diena. Ritualinis virsmas, kurį pradedi nežinodamas (ir net nesijaudindamas dėl) pabaigos. Nes ne tavo reikalas valdyti likimus. Gali tik timptelėti Dieviškąjį Katiną už ūso.
Dabar laukiu rezultatų. Nors nesu visiškas savižudis – beliašo juk nepirkau…
P.S. Privalau pridėti standartinį “disclaimer”: nebandykite to, apie ką skaitote, pakartoti patys: neprofesionalams tai gali būti mirtinai pavojinga 
Užsisakyk
Kam įdomu – praėjo kelios valandos – o aš gyvas. T.y. nieko neišlošiau
T.y. išlošiau viską. T.y. save 
O aš kartą suvalgiau ir beliašą iš kioskelio šalia maksima bazės. Tokiose vietose jaučiu dar ilgiau juos marinuoja. Tiesa, po pagirių, tai ne tik neužmušė manęs, bet dar ir atrodė pats skaniausias dalykas pasaulyje
Vienas nuodas neutralizavo kitą
[...] kaip japonai turime savo žuvį fugu, tik ji čia kibinu vadinama. [...]
Taip! Fugu!!! Ačiū už priminimą
Aš vis galvojau – na kaip ten tą žuvį vadina…
pas mane, šeškinėj, irgi visokių karštų neaiškių bandelių su šuniena ir katiena pardavinėja :] egzotika, ypač žiemą. bet rizikuoju labai retai :]
Labai įdomus įrašas.
Kibinas – visada gerai. ir daug maziau pavoingas nei kebabas.
skanaus ponas!
Kebabas…. mmm… seniai nesinuodijau šituo