Na štai, prisiruošiau vienai iš nepatraukliausių operacijų gyvenime – pardavinėti. Seną “Renault 19″, švelniai vadintą “Senuku Renuku”. Ir pavyko… praktiškai per 5 valandas! Aš pats nustebęs…
Ogi tiesiog įdėjau skelbimą į Autopliusą, kuriame sąžiningai surašiau visus Renuko trūkumus. Ir kainą sąžiningą užrašiau – triskart (!) didesnę, nei “šrotininkai” pasiūlė
Gal dėl to iškart ir nupirko…
Kaip tai nepanašu į iiiiilgus ieškojimus, kai pats perki auto. Ką gi, tevažinie naujas savininkas laimingai (tiksliau – savininkė, nes vaikinas pirko mašiniuką savo merginai). Sudie, Renuk… Ir vis dėlto sunku atsisveikinti su senais draugais, kokie jie bebūtų – su ratais ar su batais…
In Memoriam: Senukas Renukas

Užsisakyk
[...] Dienos citatos: Ar būtų labai linksma, jei Rūtų gatvėje būtų viešnamis? …sunku atsisveikinti su senais draugais, kokie jie bebūtų – su ratais ar su batais… [...]
Oj… tapsiu etatiniu dienos citatos autoriumi
Ačiū
į ką keisim? :]
Jau pakeičiau: http://picasaweb.google.com/liutus/Visokios/photo#5152328470849167250
Toks gerai pažįstamas jausmas… Man su savo pirmąja mašina irgi teko kažkada atsisveikinti. Čia jausmai panašiai kaip su pirmąja mergina — ir palikti gaila, ir perspektyvos toliau draugauti nematai
Je, palyginimas su pirmąja mergina – labai tikslus…
oho, dar vienas ligonis
foto-ligonis..