Drąsi šalis su beisbolo lazdomis

Ąžuolėlius, švyturėlius ir kitokius atsibodusius niekelius Lietuvos įvaizdžio pasiūlymuose pakeitė koncepcija: „Lietuva – drąsi šalis“. „Pasak koncepciją rengusių ekspertų, drąsa ženklina šalies istoriją – nuo paskutinės pagonių tautos iki šalies, inicijavusios Sovietų sąjungos sugriuvimą.“ (čia iš „Delfi“ straipsnio).

Ką gi, drąsi šalis – skamba neblogai. Bet vis mėginu įsivaizduoti – kuo gi mes drąsesni už, pvz., latvius ar lenkus? OK, kažkada buvome paskutiniai pagoniai, kažkada iniciavome SSSR griūtį, o dabar ką? Ar tai tikrai mūsų esmė?

O taip! Net ir šiandien mes – aštriadančiai lietuviai su beisbolo lazdomis, pasak Melo Gibsono (berods), Hanibalo Lechterio protėviai ir šiaip tauta, susijusi su paslaptingu metalu ličiu, besiasocijuojanti su maniakais, vampyrais, zombiais bei darvelniaižinokuo pasaulio akyse (beje, kaip puikiai čia tinka ir eurovizininkas Jeronimas Milius!) . Žodžiu, tobulas drąsos įsikūnijimas, ta proga net esu sukūręs savą šalies logotipo variantą Unforgivable Lithuania…

Ir vis dėlto, broliai drąsuoliai (irgi sesės), mane iki šiolei vis kankina klausimas: ar neieškome akinių, kurie mums ant nosies? Argi nesuvokiame, kas esame, ir niekaip nesugebame to įvardinti?

Nuo ankstyvos vaikystės žinau, kad esame viena seniausių, savo šaknis ir nacionalinę savivoką išlaikiusių šalių, perėjusi ir intensyvų lenkinimą, ir rusinimą (ir galbūt anglinimą?), išlaikiusi savo kalbą, artimiausią indoeuropiečių prokalbei, sugebėjusi ir išsiplėsti iki Juodosios jūros, ir išsilaikyti mažyčiame savo žemės lopelyje. Aš nuo pirmųjų sąmoningų dienų žinau Vytį – mūsų herbą, Gediminaičių stulpus – mūsų ženklą. Ar nepiešėte pastarojo mokyklinio sąsiuvinio gale šalia žvaigždės, kūjo su pjautuvu, svastikos? (Asociacija noriu parodyti ženklo svorį, o ne reikšmę ar ideologiją.)

Taigi, aš žinau, kas esu: senos, kilmingos, mažos bet tvirtos tautos atstovas. Turiu savo unikalią kalbą, trumpą bet gražią istoriją, dainas, papročius ir vertybes, siekiančius tuos laikus, kurie kitoms tautoms jau virto mitologija. Norėčiau, kad pasaulio akyse mano tautą ir atstovautų šios vertybės, mūsų herbas Vytis, Gediminaičių stulpai, o ne išvestos, plačiam vartojimui pritaikytos ideologinės prekės.