Ukbaro monarchija

Senų senovėje Ukbare klestėjo demokratija.

Galutinai sukriošus Tliono imperijai, ukbariečiai iškėlė dumblo spalvos vėliavą savojoje Liu kalno pusėje ir paskelbė: mes esame nepriklausoma demokratinė valstybė. Niekas rimtai ir nesipriešino, nes niekam imperijoje to pelkyno iš tiesų ir nereikėjo. Taip ir (at)gimė Ukbaro Respublika (senoliai dievagojosi, kad dinozaurų laikais Ukbaras net valdė dalį Tliono).

Tokią šalį, kaip Ukbaras, valdyti nėra lengva. Vienas po kito keitėsi nepakankamai apipelkėję lyderiai, kol galų gale priepelkių gyventojai visiškai teisėtai ir demokratiškai išsirinko gražiausiai suokusius ir kurkusius atstovus – Bačkagalvį, Varlių ir Uogienę.

Kaip tik tuo metu šalį ištiko rimta bėda: Ukbaro ir užsienio šalių iždininkai, entuziastingai keitę jau nudvėsusias pelkių varles į dar nepasėtus ukbariečių meldus, kažkur suklupo, ir meldai liko be varlių, o varlės be meldų. Štai tada Ukbaro demokratinė valdžia ir susirūpino, ką valgys ukbariečiai. Nakčia slapčia susėdę Bačkagalvis ir Varlius sutarė, kad Ukbaras turi misti demokratija, dėl to tiek varlių, tiek meldų mokesčiai bus gerokai pakelti. Nuo Liu kalno juos stebėjusi Uogienė nepurtė galvos – abu charizmatiniai pelkiagyviai tai suprato kaip pritarimą.

Kad ukbariečiai turėtų ką valgyti, Bačkagalvis su Varliumi sugalvojo tiesiog sumažinti burnų skaičių. Vieną sekmadienio naktį Ukbaro Demokratinė Kazokų Gvardija išžudė visus Ukbaro kūdikius. Kito sekmadienio naktį – visus senolius. Trečio sekmadienio naktį – visus bedarbius. O Uogienė tyliai žvelgė nuo Liu kalno. Pritariamai sustingusi.

Ukbariečiai tyliai tylėjo ir mėgavosi jų gerbūviui skirtu demokratinės valdžios rūpesčiu. Be iškilmių palaidojo kūdikius, senolius, bedarbius. Ir tik vienas žalio kraujo jaunuolis – senos Ukbaro Ukvaldų giminės palikuonis, neapsikentęs iškėlė dviašmenį kirvį, nuėjo prie Ukbaro demokratijos irštvos ir ištarė šventus žodžius senovine kalba: „FCUK FOF UOY STABARDS“. To ir užteko demokratijai žlugti. Nes jokio pamato ji taip ir nesusikūrė.

Ukvaldas pasiskelbė Ukbaro monarchu ir pareiškė: krizės nėra, varlės ir meldai auga. Ir visi patikėjo, nes savo akimis matė: varlės ir meldai juk auga.

Monarchas tvarkėsi išmintingai: sau ir savo viziriams paskyrė atlygius, lygius motinystės atostogų išmokos, bedarbio pašalpos ir mažiausio atlyginimo vidurkiui. Nežinia kodėl, bet šis vidurkis kuo toliau, tuo labiau kilo, o Ukbaro varlynai ir meldynai vis augo ir klestėjo.

Pats valdovas Ukvaldas itin mėgo kelti pobūvius. Bet lėšų jiems užsidirbdavo savarankiškai, pardavinėdamas užsienio verslininkams iš demokratinių šalių hermetiškus maišelius su savo iškvepiamu oru. Nes pirkti ir parduoti orą demokratinėse šalyse labai populiaru, o taip pat jose jaučiamas nepaaiškinamas monarchijos atmosferos ilgesys.

—

Oficialus Ukbaro valstybės tinklapis – čia.