Ukbaro disidentai migruoja į tolimus neištirtus kraštus, kur aštriadančiai vietiniai gyventojai švaistosi beisbolo lazdomis, o jų moterys dainuoja liaudies dainas, neoficialiai pripažįstamas pačiomis švelniausiomis, lyriškiausiomis ir švankiausiomis pasaulyje.

Valstybinis Ukbaro Kenkėjų Gaudymo Biuras (UKGB) visus disidentus surašo į vieną ilgą sąrašą. Anksčiau popieriaus lapai su disidentų vardais buvo laikomi segtuvuose, tačiau segtuvų gana greitai pritrūko. Dėl to paskutinį dešimtmetį kenkėjai surašomi dideliame vyniojamo popieriaus rulone. Rulonas laikomas slaptame angare, kuris kasmet padvigubėja į aukštį, plotį ir gylį. Toks sprendimas patinka ir UKGB, ir disidentams. Pastariesiems – dėl to, kad rulonui taip išaugus, niekas jo nebesugeba išvynioti, ir UKGB smogikai tegali perskaityti tik keletą vėliausių disidentų įrašų. Visi kiti nebaudžiami mėgaujasi Ukbaro užmarštimi, kuri neapdairiai vadinama laisve.

Dėl pastarosios sąvokų painiavos dauguma gyvų ir mirusių Ukbaro disidentų laikomi gerais poetais.

Ant mano tėvo kapo…

taip giliai rudenėja
rūkas pakeles semia
tarsi debesis vėjas
nakčiai parginė žemėn

taip toli įsilyja
nesibaigiančiais šuorais
kad sugrįžtų pas mylimas
pasiklydę nenuoramos

Rudenį Ukbare pagelsta pelkių augmenija. Varlės tampa tamsiai žalios, beveik juodos.  Ir nežinia dėl kokių priežasčių visi Ukbaro miestų stogai tampa oranžiniai. Deja, jų vis tiek nematyti per lietaus šuorus, tad niekas į priežastis ir nesigilina.

Vidurudenį grynakraujis ukbarietis pajunta nenumaldomą troškimą viską mesti, sėsti į seną VW Passat ir išvažiuoti Nafig (toks kaimelis Liu papėdėje). Bet Nafig piemenys sakosi jau 20 metų nematę nei vieno atvykėlio. Galbūt šie paskęsta rudens lietaus užtvindytose Ukbaro magistralėse. Galbūt – savo abejonėse. Bet greičiausiai pakeliui sugenda jų surūdiję VW Passat.

Iki rugsėjo mėn. galvojau, kad nieko nesuprantu apie fotografiją. Per rugsėjį sužinojau, kad dorai nežinau net to, ko nesuprantu. Jei viskas bus gerai, gal greitai pradėsiu fotografuoti.

Jei tikrai domina fotografija, nuoširdžiai ir neprimygtinai rekomenduoju “Fototeatro” kursus pradedantiems (http://www.fototeatras.lt/fotografijos-kursai-2/). 10 paskaitų ciklas, per kurį sužinai, kodėl tos nuotraukos, kurios yra gražios, yra gražios. Ir kodėl, nutaręs įamžinti kai kuriuos įstabaus grožio vaizdus, ekrane gauni totalų š…

Kursai buvo Tikrai Kažkas. Geroka šoko terapija mano “literatūriniam” pasaulio matymui ir (galbūt) praregėjimas, kaip kitaip galima pamatyti tą patį pasaulį – kadruotėmis, kompozicija, spalvų deriniais, planais, nuotraukose paslėptais pasakojimais. Galų gale pradedu suprasti, kodėl “Fotokūdroje” vieni darbai giriami, o kiti peikiami.

Žodžiu, jei domina fotografija, linkiu tiesiog patirti “Fototeatrą“. Ypač tiems, kas net ir visiškai nemokėdamas fotografuoti, nujaučia, kad nuotrauka gimsta pirmiausia fotografo galvoje, o ne kažkur fotoaparato žarnyne. Fotografijos knygiūkštėse, net ir garsiose bei brangiose, apie tai nekalbama.

P.S. Aiste, dėkui už fotomodelį

“Jaguaras”

Radau naujausioje „Verslo klasėje“ (2009 spalis) skaitytojo laišką, kuriame daugiausia – apie mano straipsnį. Kritika, privertusi susimąstyti.

Baisiausiai nudžiugau, kad net žmogus, kuris „iš IT kramsnoja ragaišį su druska“, straipsnį perskaitė (nors jis ir nebuvo skirtas IT specams). Juk baisiausia – būti neskaitomu. O nuliūdau, kad skaitytojui straipsnis pasirodė… „be ugnelės“.

Gryna tiesa. Tos ugnelės ne visada užtenka. Gal net gerb. vyr. redaktorius Aurelijus nežino, kad straipsnį iškepu per vieną rytą, nuo 6:30 iki 10:30 maždaug. Paprastai paskutinę dieną, kai „deadline“ jau pasiektas ir perliptas. Nes daugiau laiko nuvogti nuo tiesioginio darbo ar šeimos negaliu. Na, jei įskaičiuočiau informacijos rinkimą, interviu, pokalbio iššifravimą, to pavogto laiko – savaitė. Po valandėlę kitą per dieną. O jei dar įtrauktume galvojimą apie temą, išgryninimą smegeninėje, kas svarbu ir verta pasakyti – tai ir pora mėnesių. Ir daugiau. Pvz., apie „Google“ fenomeną mąstau ir renku info jau antrus metus. Parašysiu turbūt tik žiemą. Per vieną rytą, kaip visada Su didesne ar mažesne ugnele. Priklausys, kokio sunkio viedrus su kasdienybės vandeniu tuo metu tempsiu ant pečių. Nors kam tai rūpi, skaitytojai nori straipsnių, o ne jų genezės…

Labai gaila, kad laiško autorius anoniminis. Kiek nelygiavertis bendravimas – jaučiuosi kalbąs su urvu, kuriame nežinia kas tūno. Tačiau tenka nuryti šią demokratijos piliulę.

Turiu prisipažinti anonimui, kad negalėsiu rašyti kaip „nezinau.lt“. Džiugo padėtis – kiek kitokia, jis – asmeninio tinklaraščio, tegu ir išauginto iki portalo, autorius. Tai suponuoja asmeninę autoriaus nuomonę kaip pagrindinį akcentą. O aš – vienas iš žurnalo autorių. Žurnalistas, taip sakant. Tarpininkas tarp skaitytojo ir informacijos. Mano pagrindinis įrankis – specialistų nuomonės. Taip, turiu ir slaptų įrankių, kuriais naudodamasis vis dėlto formuoju vienokią ar kitokią nuotaiką skaitytojui, tačiau svarbiausia– objektyvumas, tegu ir perfiltruotas per mano sąmonę ir galbūt iškreiptas, jei mano kalbinami asmenys to sėkmingai siekia. Mėginau ir „columnist“ stiliaus straipsnius – Aurelijus sakė, kad gal ir neblogai. Vis dėlto, man „Verslo klasė“ – ne „blogas“, o aš – ne IT autoritetas.

Skaitytojau. Dėl ugnelės – esi visiškai teisus. Tikiuosi, kad kituose numeriuose jos gausi daugiau. Toks mano pažadas. Hau!